Popiežiaus Benedikto XVI žinia 93-iosios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2007 m. sausio 14 d.) proga
 
 

Migrantų šeima

Brangūs broliai ir seserys!

Artėjančios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga ir žvelgdamas į Šventąją Nazareto Šeimą, visų šeimų ikoną, norėčiau pakviesti jus apmąstyti migrantų šeimos būklę. Evangelistas Matas pasakoja, jog netrukus po Jėzaus gimimo Juozapas, pasiėmęs kūdikį ir jo motiną, buvo priverstas bėgti į Egiptą gelbėdamasis nuo karaliaus Erodo persekiojimo (plg. Mt 2, 13–15). Komentuodamas šį Evangelijos puslapį, mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas popiežius Pijus XII 1952 m. parašė: „Nazareto Šeima tremtyje, Jėzus, Marija ir Juozapas kaip emigrantai, Egipte ieškantys prieglobsčio nuo nuožmaus karaliaus pykčio, yra visų bet kurio amžiaus ir bet kurios šalies emigrantų ir keliaujančiųjų, visų pabėgėlių, dėl persekiojimo ir nepritekliaus priverstų palikti savo tėvynę, mylimus giminaičius, savo kaimynus, mielus draugus ir iškeliauti į svetimą šalį, modelis, pavyzdys ir paspirtis“ (Exsul familia: AAS 44, 1952, 649). Ši Nazareto Šeimos, priverstos ieškotis prieglobsčio Egipte, nelaimė leidžia prabėgomis išvysti visų migrantų, ypač pabėgėlių, tremtinių, evakuotųjų, šalies viduje perkeltųjų asmenų, persekiojamųjų, skausmingas gyvenimo sąlygas. Galime greitai pamatyti kiekvienos migrantų šeimos išgyvenamus sunkumus, daugybės milijonų migrantų, pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų negandas ir pažeminimus, nepriteklius ir trapumą. Nazareto Šeima atspindi kiekvienos žmogiškos šeimos širdyje saugomą Dievo paveikslą, net ir iškreiptą bei susilpnintą emigracijos.

Artimiausios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos tema – Migrantų šeima – tęsia 1980 m., 1986 m. ir 1993 m. temas. Ja trokštama dar kartą pabrėžti Bažnyčios įsipareigojimą ne tik individualiam migrantui, bet ir jo šeimai, kuri yra gyvybės kultūros vieta bei galia ir svarbus vertybių integracijos veiksnys. Migranto šeima susiduria su daugybe sunkumų. Dėl jos narius skiriančio atstumo ir nesėkmingų pastangų vėl susijungti pradiniai saitai dažnai sutrūkinėja. Atsiranda nauji santykiai, kyla nauji jausmai. Kai kurie migrantai, priversti pakelti sunkų atstumo ir vienatvės išmėginimą, užmiršta praeitį ir savo pareigas. Jei imigrantų šeimai nelaiduojama reali įtraukimo ir dalyvavimo galimybė, tai jos darnios sklaidos sunku tikėtis. 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusia Tarptautine visų dirbančiųjų migrantų ir jų šeimų narių teisių apsaugos konvencija trokštama ginti dirbančiuosius migrantus, vyrus ir moteris, ir jų šeimos narius. Tai reiškia šeimos vertės pripažinimą ir emigracijos, šiandien tapusios mūsų visuomenių struktūriniu reiškiniu, srityje. Bažnyčia ragina ratifikuoti tarptautines teisines priemones, kuriomis siekiama ginti migrantų, pabėgėlių ir jų šeimų teises, ir per įvairias institucijas bei organizacijas siūlo savo užtariantį balsą, kuris darosi vis būtinesnis. To siekdama, ji atidarė centrus, kur įsiklausoma į migrantus, namus, kur jie svetingai priglaudžiami, tarnybas, teikiančias paslaugas asmenims ir šeimoms, taip pat ėmėsi kitų iniciatyvų atsiliepdama į šioje srityje vis didesnius poreikius.

Imigrantų šeimų integracijos labui jau daug kas padaryta, tačiau dar nemažai reikia ir nuveikti. Yra realių sunkumų, susijusių su pirmosios imigrantų kartos „gynybiniais mechanizmais“, užkertančiais kelią didesnei antrosios kartos jaunuolių brandai. Štai kodėl integracijai palengvinti būtini įstatymai teisiniu ir socialiniu lygmeniu. Neseniai padaugėjo moterų, kurios, ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų, palieka savo kilmės šalis suviliotos daugiau žadančių profesinių perspektyvų. Tačiau nemaža moterų tampa prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukomis. Socialiniai darbuotojai, ypač vienuolės, prie šeimų susijungimo galėtų prisidėtų svarbia tarpininkavimo paslauga, verta vis didesnio mūsų dėkingumo.

Kalbėdamas apie imigrantų šeimų integraciją, jaučiu pareigą atkreipti jūsų dėmesį į pabėgėlių šeimas, kurių sąlygos, palyginti kaip buvo anksčiau, pablogėjo. Ypač tai pasakytina apie šeimos branduolio susijungimą. Pabėgėlių stovyklose, greta logistinių problemų ir asmeninio pobūdžio sunkumų, susijusių su išgyventų tragiškų patirčių sukeltomis traumomis bei emocine įtampa, moterims ir vaikams kartais kyla grėsmė, siekiant išlikti, būti įtrauktiems į seksualinį išnaudojimą. Tokiais atvejais būtina dėmesinga pastoracija. Pastoracija turėtų ne tik teikti širdies žaidas užgydyti įstengiančią pagalbą, bet ir siūlyti krikščionių bendruomenės paramą, gebančią atkurti pagarbos kultūrą ir iš naujo atrasti tikrąją meilės vertę. Būtina akinti vidujai palūžusiuosius susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Taigi visomis išgalėmis būtina stengtis garantuoti šeimų teises bei kilnumą ir laiduoti joms jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Pabėgėliai kviečiami kultivuoti atvirą ir teigiamą nusiteikimą juos priimančios visuomenės atžvilgiu ir veikliai bei noriai priimti pasiūlymus prisidėti prie bendro integruotosios bendruomenės, kuri būtų visų „bendraisiais namais“, statydinimo.

Vienai migrantų kategorijai skirtinas ypatingas dėmesys: tai iš kitų šalių atvykę studentai, esantys toli nuo namų, reikiamai nemokantys kalbos, kartais neturintys draugų ir dažnai gaunantys jų reikmėms nepakankamą stipendiją. Jų sąlygos būna dar blogesnės, jei jie susituokę. Per savo institucijas Bažnyčia visomis išgalėmis stengiasi, kad šie jauni studentai šeimos paramos trūkumą patirtų kuo mažiau skausmingai. Ji padeda jiems integruotis juos priimančiuose miestuose, suvesdindama su šeimomis, norinčiomis parodyti jiems svetingumą ir palengvinti vienas kito pažinimą. Kaip esu sakęs kita proga, pagalba užsienio studentams yra „svarbi pastoracinės veiklos sritis... Juk jaunuoliai, išvykę iš savo šalies studijuoti, susiduria su daugybe problemų ir yra ypač imlūs tapatybės krizei“ (L‘Osservatore Romano, 2005 12 15).

Brangūs broliai ir seserys, Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena tetampa naudinga proga didinti bažnytinės bendruomenės ir viešosios nuomonės dėmesį migrantų šeimų reikmėms ir problemoms, taip pat jų pozityvioms potencinėms galimybėms. Mintyse ypač turiu tuos, kurie tiesiogiai susiję su didžiuliu migracijos reiškiniu ir kurie savo pastoracinę energiją atiduoda tarnaudami žmonių mobilumui. Apaštalo Pauliaus žodžiai: „caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14) akina mus pirmiausia dovanoti save mūsų labiausiai vargstantiems broliams ir seserims. Kupinas tokių jausmų, kiekvienam meldžiu dieviškosios pagalbos ir nuoširdžiai visiems teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2006 m. spalio 18 d.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt